Boeing B-17 Flying Fortress (liet. Skraidanti tvirtovė „Boeing B-17“) – keturių variklių sunkusis bombonešis, su kuriuo Jungtinių Valstijų armijos karinės oro pajėgos vykdė daugiausia operacijų Europoje Antrojo pasaulinio karo metu. Jungtinių Valstijų armijos oro korpuso užsakymu 1930 m. „Boeing“ pagamino per 200 vnt. „B-17“, tačiau sutartis buvo nutraukta dėl dažnų gedimų ir avarijų. Vis dėlto Oro korpuso vadovybė liko sužavėta „B-17“ dizainu ir pareikalavo dar kelių prototipų tolesniam įvertinimui. Nuo pirmojo skrydžio „B-17“ buvo smarkiai patobulintas. Vėliau buvo pagaminta daug skirtingų „B-17“ variantų, pritaikytų įvairioms sąlygoms.

„B-17“ buvo sudėtingas karo lėktuvas, kuriam aptarnauti reikėjo 10 žmonių: piloto, antrojo piloto, šturmano, radisto, bombarduotojo, skrydžio inžinieriaus ir 4 šaulių.

Tai buvo vienas pirmųjų aukštybinių bombonešių, galėjusių pasiekti iki 500 km/h greitį. Buvo siekiama sukurti lėktuvą, galintį atlikti užduotis dieną be naikintuvų palydos. Vis dėlto „B-17“ turėjo nemažai trūkumų: buvo nehermetiškas, todėl skraidant dideliame aukštyje viduje būdavo šalta; aviacinis taikiklis „Norden“ leisdavo tiksliau bombarduoti taikinius, bet trumpam perimdavo lėktuvo kontrolę ir jį padarydavo nemanevringu, lengvu taikiniu; lėktuvo gynybiniai bokšteliai buvo nepatogūs ir mažai efektyvūs.

„B-17“ buvo ginkluotas 13 „Browning“ kulkosvaidžių ir galėjo gabenti iki 2 800 kg sprogmenų maždaug 3 200 km atstumą. Jo sparnų ilgis buvo 31,6 m, ilgis nuo uodegos iki priekio – 22,7 m ir masė siekė 17 tonų. Lėktuvas galėjo pakilti į 9 000 m aukštį ir turėjo 18 talpų su deguonimi, kurios vienos užtekdavo 4 valandoms.